2.18 Pokalbis..

Haliucinacija vis artėjo prie manęs. Prireikė tik kelių sekundžių, kad suprasčiau jog man nesivaidena. Vaikino siluetas vis ryškėjo. Jis jau buvo prie pat manęs.

-Labas.

-Labas,-tyliai atsakiau. Neturėjau noro, su kuo nors šnekėtis.. Nepažįstamasis atsisėdo šalia manęs.

-O čia tu, Sinde. Malonu vėl susitikti.

Man šis balsas buvo kažkur girdėtas, bandžiau prisiminti, kas jo savininkas… Juk tai Tadas.. Vaikinas kuris mane ir Kamelą pakvietė į vakarėlį. Visgi tai nebuvo nepažįstamasis..

-Labas, Tadai,-maloniai jam nusišypsojau.

-Tu vis dar prisimeni mano vardą, maniau, kad jau būsi pamiršus, nes matėmės tik vieną kartą.

Šiek tiek patylėjau, norėjau geriau į jį įsižiūrėti. Jis žvelgė į mane. Tadas buvo tikrai gražus vaikinas, apšviestas mėnesienos jis atrodė dar gražesnis. Jo akys, kaip ir visų vaikinų buvo labai gražios, bet jos buvo išskirtinės, jos kažkuo mane traukė.. jos buvo kitokios.. nežinau kuo, bet kitokios…

-Na taip, dar kol kas prisimenu.

-O ką tu čia viena veiki vidury nakties? Ar nebijai?

-Atsikėliau, bet nebegalėjau daugiau užmigti tad nusprendžiau pasivaikščioti. Man taip pat būtų įdomu sužinoti, ką tu čia veiki?-maloniai nusišypsojau.

-Jei dar prisimeni, aš minėjau kad mano namas visai netoli nuo čia taigi aš dažnai čia ateinu. Man patinka stebėti žvaigždes ir gražias paneles..-Nuraudau, bet tikiuosi jis to nepastebėjo, nes buvau nusisukus į dangų.

-Labai atsiprašau, kad tau sutrukdžiau gėrėtis dangumi. Na aš tada jau eisiu nebe trukdysiu tau.-Jis jau stojosi ir norėjo eiti, bet aš uždėjau ranka jam ant peties.

-Neišeik..Pabūk dar-tyliai pasakiau. Jis nedvejodamas atsisėdo ir atrodo buvo labai patenkintas, kad paprašiau pasilikti. Aš tikriausiai kritau jam į akį, nes turėjau atrodyt gundančiai.. buvau tik su trumpais šortukais ir su maikute ant petnešėlių. Na bet man nerūpi ką jis apie mane galvoja.. Man svarbiausia, kad jis sutiko pasilikti, nes reikia žmogaus, kuris pabūtų su manim, arba nors tyliai pasėdėtų šalia manęs.
Jis nieko nesakė tik prislinko arčiau manęs ir atliko seną triuką su žiovaujimu..uždėjo ranką man ant peties, bet aš nesipriešinau tik sėdėjau ir nieko nesakiau..

2.17 Sunki naktis..

Miegojau labai blogai, naktį vis varčiausi.. Sapnavau visokias nesąmones, košmarus ir vėl tas pats kraupus sapnas.. Aš vėl stoviu ant uolos krašto ir vėl matau, kaip Heiris krenta žemyn, teškiasi į uolas tik šįkart manęs niekas nenustūmė..aš stovėjau ir stebėjau tą baisų vaizdą.. Pabudau.. Buvau išpilta prakaito.. Žinojau, kad visi sapnai kažką reiškia, o šitas tikriausiai reiškia mano ir Heirio draugystės pabaigą..

Vien apie jį pagalvojus skausmas suspaudė man širdį, žinau, kad neturėčiau taip jaustis, jis juk nemirė, o tiesiog aš nebegalėsiu su juo draugauti.. Nebegalėsiu būti jo princese.. ir skruostu nuriedėjo ašaros…

Taip sunku pasaulį kai žinai, kad nebeturi nieko tau brangaus.. liko tik Kamela.. bet ar ji atstos man Heiri? Ne, nemanau..jo atstoti negali niekas..
*****
Pažiūrėjau į laikrodį rodė lygiai dvylika.. Pro langą tiesiai į veidą švietė pilnatis. Tikriausiai dėl visko kaltas mėnulis… Širdimi jaučiu, kad turėtų kažkas nutikti.. per artimiausias dvi valandas… Be to juk lygiai dvylika.. rodyklė gaudžiai mušė valandas, už lango ėmė ūbauti pelėda, pakilo vėjas ir šakos ėmė brūžintis į langą.. Pasidarė kraupu… Palindau po kaldra..

Vis masčiau.. laikrodis vėl mušė valandas..Išlindau iš po kaldros.. jau rodė pirmą.. O dieve dar tik valanda praėjo..neiškęsiu šios kankynės.. Reikia prasiblaškyt,einu į lauką..vis vien nebegaliu užmigt..

Tikriausiai pagalvosit, kad aš beprotė, nes sumaniau vidury nakties išeiti į lauką.. Na man dabar niekas nerūpi, mane gali nors ir ateiviai pagrobt, man tas pats.

Užsimečiau švarkelį ant naktinių ir užsimoviau sportinius batelius.. Tik išėjus į lauką pajutau gaivaus oro pliūpsnį.. Lauke buvo gan šilta, nors ir vasaros pabaiga..

Įkvėpiau dar kelis gaivaus oro gurkšnius ir patraukiau prie savo ramybės oazės.. kur daugiau eisi kai nori pamąstyt ir atsipalaiduot, jei ne į parką..

Lauke buvo tikrai gražu.. Vėjas buvo jau nurimęs. Švietė pilnatis. Mėnulis buvo kaip niekad didelis, atrodė kad gali jį ranka pasiekt.. Danguje švietė tūkstantis žvaigždžių.. Romantiška naktis.. Tai įsimylėjėlių naktis..ji galėjo priklausyt ir man, bet deja.. likimas man žiaurus..tikriausiai man nelemta būt laimingai..

Atsisėdau ant savo suolelio ir žvelgiau į dangų.. Bandžiau viską užmiršt, bet danguje mačiau tik jo veidą..ir mėnulis atrodė toks panašus į jį ir namai ir medžiai, kur tik pažvelgdavau mačiau jo veidą. Atrodė kad prie medžio stovi jis ir šypsosi man.. Tai tik haliucinacijos..

Bet viena haliucinacija netikėtai sujudėjo, tai buvo mano įsivaizduotas prie medžio stovėjęs Heiris..jis ėjo link manęs.. tikriausiai man vėl vaidenasi..
______________________________________________________

Dabar laukiu jūsų komentarų, kaip manote ar tai iliuzija ar ne? O jei ne iliuzija tai kas ten toks. :)

2.16 Galutinis smūgis.. Belieka tik nusižudyt..

Rankos nusviro..susmukau ant kėdės. Galų gale tai mane visiškai pribaigs.. Visi šie įvykiai ir viskas tik per kelias dienas.. Aš nežinau, gal tai tik pradžia, gal bus dar baisesnių dalykų..

Nežinojau ką sakyti, žodžiai tiesiog įstrigo gerklėje.. Aš supratu, kad nieko neturiu.. Viskas, kas buvo sava per kelias akimirkas tapo svetima.. Beliko tik vienas žmogus kuriuo galiu pasitikėti, nes visi mane apgaudinėja.. Aš galiu pasitikėti tik Heiriu tik jis vienas dabar priklauso man.. Nieko daugiau nebeturiu.. Tik netikrus tėvus ir savo vaikystę, kupiną vien melagysčių.. Aš negalėjau patikėt, kad jie šitaip su manimi pasielgė.

-Galėjot ankščiau pranešt!-ašarodama rėkiau ant tėčio.

-Mes ruošiamės tau pasakyti..-tėtis kalbėjo labai sutrikęs, jam buvo labai skaudu matyti mane tokią..

-Kada?!-vis rėkiau.-Kai jau būčiau prie mirties slenksčio, o gal niekada?!

-Sinde, prašau nerėk taip. Aš labai apgailestauju, kad viskas taip pasikreipė, kad mes anksčiau nieko tau nesakėm, nežinojau, kad tu taip sureaguosi.. Gal kita žinia tave pradžiugins..

-Kokia?-vis dar pikta paklausiau.

-Tu turi brolį. Mes žinome, kad jis gyvena šiame miestelyje, todėl ir čia atsikraustėm, norėjom jį surasti. Ir mums beveik pavyko… Žinome, kad jis vienais metais vyresnis už tave.. Jo plaukai tamsiai rudi, o akys mėlynos..kolkas tik tiek žinom apie jo išvaizdą.. Ir dar vienas dalykas.. Jo tėvai turtingi, pardavinėja nekilnojamąjį turtą.. jei neklystu..

Šiek tiek pralinksmėjau.. Bet vienas dalykas geras.. Aš turiu brolį.. Visada norėjau brolio, tik man šmėstelėjo ne kokia nuojauta. Visas šis apibūdinimas kažkur labai girdėtas…

-Tėti, o tu gal žinai koks mano brolio vardas?-jau linksmesnė paklausiau.

-Gerai neprisimenu. Vardas prasideda H raide..

-Ne.. ne.. ne.. Tik nesakyk, kad jo vardas Heiris..

-Taip. dabar prisiminiau, tikrai jo vardas Heiris, o tu gal kartais jį pažįsti..?-ir tėčio burnoje įstrigo žodžiai.. -Ar kartais to vaikino su kuriuo tu draugauji vardas Ne Heiris..?

Aš palinksėjau galva, nes nebegalėjau ištarti nei žodžio..

Tai negali būti tiesa, tai tik sutapimas.. Šįkart tai buvo paskutinis lašas.. Mano gyvenimas visiškai sugadintas.. Nebeturiu prasmės gyventi.. Visos svajonės sudužo į šipulius per kelias minutes

Bandžiau save guosti..Juk šiame miestelyje tikriausiai gyvena daug vaikinų, kurių vardas Heiris ir jų tėvai pardavinėja nekilnojamąjį turtą.. Bet tai nepadėjo.. Tiesa bado akis.. Jos niekaip nepaneigsi..

Išlėkiau į savo kambarį ir įsikniaubiau į pagalvę.. Kodėl mano gyvenimas toks sušiktas.. Viskas klostėsi taip gerai, o dabar aš nebeturiu nieko.. Praradau viską, ką mylėjau.. Verkiau kelias valandas, kol galiausiai išvarginta visko, nugrimzdau į gilų miegą..

2.15 Sukrėtimas..

Pagaliau buvom mano namuose. Laikrodis rodė tik dvi. Turėjom gražaus laiko iki tol kol grįš tėtis. Nusprendėm su Kamela surengt madų šou. Nusitempėm tašes į mano kambarį ir ėmėm persirenginėti.. Buvo labai smagu.. Pamiršau visus rūpesčius, tiesiog džiaugiausi gyvenimu, kaip mama ir norėjo.. Tik švystelėjus bet kokia minčiai apie mamą suspaudžia širdį.. Bet aš neturiu teisės liūdėti, aš netgi turėčiau pykti ant jos, kad išvažiavo nieko nepaaiškinus..

Liūdesys ir pyktis ilgai netruko apsivilkau keletą madingų drabužių ir vėl buvau laiminga, vėl viską pamiršau..
Madų šou truko iki šeštos valandos vakaro, nes tada grįžo tėtis ir aš labai rimtai norėjau su juo pasišnekėti..akis į akį. Atsisveikinau su Kamela ir dar kartą padėkojau už drabužius.

-Labas, tėti. Kaip sekėsi darbe,-linksmai paklausiau. Nenorėjau jo iškart supykdyt, nes jis nelabai norėjo šnekėti šia tema. Nežinojau kaip užvest kalbą apie mamą, kad viską sužinočiau.. Geriausia buvo pradėti nuo to, kad radau mamos laišką.

-Labas širdele. Sekėsi visai neblogai, o kaip tau? Matau esi geros nuotaikos..

-Žinai šiandien savo kambaryje radau mamos laišką,-linksma šypsena iškart dingo iš tėčio veido, atrodo jam ši tema tikrai nemaloni. Bet vis vien viską iš jo išpešiu, kad ir kaip jam tai būtų nemalonu.-Tėti aš noriu sužinot, kur mama išvažiavo..ir kodėl?-pažiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu. Jis bandė kažką sakyti, bet labai neaiškiai negalėjau nieko suprast… -Tėti man reikia viską žinoti, juk aš jūsų dukra,-bandžiau šnekėti ramiai, bet jei ir toliau jis nieko man nesakys galiu pradėt šaukti ant jo, nervai ilgai neišlaikys.. Tėtis nebeturėjo, kur trauktis, tad pradėjo kalbėti.. vis dvejodamas ar sakyti man tiesą, ar ką nors pameluoti.

-Na matai, Sinde. Net nežinau, kaip viską tau išaiškinti, nežinau nuo ko pradėti.. Mama išvažiavo kai tu buvai išvykus apsipirkti į miestą, taigi net nežinojo, kad tu pagrobta. Tikriausiai jei būtų žinojusi nebūtų taip greit išvykus..

-Tėti, sakyk viską tiesiai šviesiai, aš juk ne mažas vaikas,-ėmiau rėkti ant jo.

-Tu nesi mano dukra..

-Tėti, ką tu čia dabar nusišneki.

-Aš nenusišneku, tai tiesa. Mums buvo liepta tave auginti, kol tau sueis šešiolika metų. Mama jau turėjo išvažiuoti, kai tik buvo tavo šešioliktasis gimtadienis, bet jei buvo labai sunku. Kai atsikraustėme į naują vietą tu šiek tiek atitolai nuo jos, rečiau su ja bendraudavai, nes vaikščiodavai po miestelį… Kai išvažiavai, nusprendėm, kad tai pats tinkamiausias metas..

NAUJI VEIKĖJAI

TADAS

KAROLIS

2.14 nauji draugai..

Kamela pasiėmė rankinę ir abi smagios išvarėm į parką.

Parke pasijutau žymiai geriau, mane supo žaluma. Prisėdom ant suoliuko ir grožėjomės vaizdu. Mane šiek tiek išmušė prakaitas, kol atėjom nuo Kamelos namų iki parko.. Čia buvo ramu ir gera, šiltas vėjelis kedeno mums plaukus.. Reikėtų dažniau čia lankytis, tai geriausia vieta atsipalaidavimui, arba..apmąstymams.

Ramią tylą sutrikdė kažkieno balsai.. Keli vaikinai ėjo link mūsų šnekučiuodamiesi..

-Gal galima prisėst? Jei tik neprieštaraujate.

-Žinoma, galite prisėst,-linksmai atsakiau..

Vienas iš vaikinų ėmė mus kalbint, jis buvo tamsiaplaukis, na ir gan gražus, oda buvo tamsoka, patrauklus vaikinas, pamaniau.

-Ką tokios gražios merginos veikia vienos parke?-jis maloniai mūsų paklausė

-Ilsimės..norėjom pabėgt nuo kasdienybės.

-O jūs gal iš kito miesto nes ankščiau nesu jūsų matęs.

-Na mes neseniai atsikraustėm…

-Beje mano vardas Tadas, o čia mano draugas Karolis..

-Malonu susipažinti aš Sindė, o čia Kamela..

-Mums taip pat malonu susipažinti,-jie maloniai mums šypsojosi. Buvo malonu susipažinti su naujais žmonėmis, mano draugų ratas naujoje gyvenvietėje vis plėtėsi.. Aš dėl to džiaugiausi, kuo daugiau pažįstamų, tuo geriau. Nebesijausiu tokia svetima šioje vietoje..

Sužinojau, kad aš ir Tadas būsime bendraklasiai, o Karolis dvyliktokas taigi jis eis su Kamelaa į vieną klasę..

-Aš rugsėjos pirmą darysiu vakarėlį.. Gal norėtumėte prisijungti.

-Būtų labai smagu..

-Galit atsivesti kartu ką nors, aš neprieštarauju.

-Tikrai labai malonu iš jūsų pusės.. Būtų gerai prasiblaškyti, net nebeprisimenu kad paskutinį kartą linksminausi, bus gera proga.. Labai dėkoju už pakvietimą, būtinai ateisim.

-Na nežinau, Kamela dvejojo.

-Eik..Man vienai bus nesmagu,-šiaip ne taip išprašiau, kad ji eitų kartu, nes viena tikrai nesiruošiau rodytis vakarėlyje. Reikės kartu pasiimt Heirį, jie juk neminėjo, kad negalim atsivesti vaikinų.. Gal netgi Heiris juos pažįsta.. Turėtų būt tikrai smagu, galėsiu pasipuošt nauja suknele, kurią man atidavė Kamela.

-O kelintą valandą jis prasidės ir kur jis vyks?-pasiteiravau..

-Viskas prasidės septintą valandą, o vakarėlis vyks mano namuose.. Jis yra miestelio centre..prie pat prekybos centro. Didžiulis namas, aptvertas didele gyvatvore iškart jį atskirsit iš kitų.

-Tai tada lauksim jūsų..

Mes atsisveikinom ir nutarėm, kad jau laikas eiti namo.. Užsukom pas Kamelą susirinkom visas tašes ir patraukėm pas mane..

2.13 netikėtos dovanos..

-Gal norėtum išgerti arbatos?
-Žinoma, neatsisakyčiau, nes tiesą pasakius namuose nieko nevalgiau.

Ji nusivedė mane į virtuvę.. Buvo labai smagu šnekučiuotis su Kamela.. Jau ne pirmą kartą įsitikinu, kad ji labai geras ir nuoširdus žmogus..

Baigėm gert arbatą.. Masčiau, ką gero galėčiau šiandien nuveikt.. Kamela pasiūlė aprodyti namą ir savo kambarį.. Nekantravau išvysti jos kambarį, nes mano manymu jis turėjo būti įspūdingas..ir aš neapsirikau.. Kambarys neprilygo, netgi Heirio kambariui. Jis buvo išpuoštas visokiais niekučiais.. kambario viduryje stovėjo didžiulė medinė lova, prie lango buvo milžiniška spinta. Kamela nusprendė aprodyti savo drabužius, ji jų turėjo begales, keletą iš jų atidavė man…

-Gali juos pasiimti, nes man jie jau atsibodo.
-Tu čia rimtai?
-Tai aišku, gali ir šitą pasiimt, va dar ir šitą ir aną.

Ji vis krovė ir krovė man drabužius, nebe išlaikiau svorio ir visus drabužius numečiau ant lovos, be to norėjau juos geriau apžiūrėti, nes nespėjau, kai Kamela taip greit viską man krovė. Tokių gražių suknelių ir marškinėlių niekur nesu mačiusi.. Na šiaip džiaugiuosi savo dovanomis turėsiu kuom pasipuošti naujoje mokykloje, nes tik turėjau tą suknelę kur nusipirkau mieste, o daugiau pas mane spintoje gulėjo tik seni drabužiai, kurie man jau seniai įgriso, bet ką darysi vis vien juos rengiausi nuoga juk neisi į nokyklą.

-Pasimatuok šitą suknelę, manau ji kaip tik ant tavęs.. -Kamela švystelėjo man ryškiai raudoną suknelę.

Ji man labai tiko, buvo kaip man pasiūta.. visada tokios norėdavau..tik neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau tokią įsigyti..

-Ar tau tikrai negaila, juk šie drabužiai daug kainavo..
-Na jei tu jų nenori aš vis vien juos žadėjau išmesti..
-Kaip tai išmesti.. Jei jau taip tai tada aš pasiimsiu juos tik neišmesk,-pasiėmiau visus drabužius į glėbį..kaip galima išmesti tokį grožį…
-Tuoj atnešiu keletą tašių, galėsi viską susidėt,-Kamela linksmai kalbėjo. Atrodo, kad ją pradžiugino tai, kad galės atsikratyti nereikalingų drabužių..  Jei ji laiminga tai ir man gerai.. Viską susikroviau ir netvėriau džiaugsmu, tik grįšiu namo viską pasimatuosiu..
-Gana sėdėti kambaryje, eime pasivaikščioti, noriu pakvėpuot grynu oru.
-Gerai, -Iškart sutikau.
-Eikime į parką, o drabužius galėsi pasiimti, kai eisime atgal, padėsiu tau viską parsinešti..
-Ačiū tau..Tu tokia gera.. Dėkoju už dovanas..
-Tai niekis, smagu, kad tave tai pradžiugino..

2.12 Kaip šlapiu skuduru per veidą..

Gulėjau lovoje apie pusvalandį, kol galiausiai visai atsipeikėjau.. Atsikėliau.. Apsirengiau.. Nulipau žemyn pavalgyti.. Norėjau šiandien nuveikti ką nors įdomaus.. Visgi paskutinės atostogų dienos..

Nusprendžiau iš pradžių eiti pasivaikščioti.. Bet viena nenorėjau eiti… Paskambinau Heiriui..Bet niekas neatsiliepė.. Pasižiūrėjau į laikrodį.. Buvo tik aštunta ryto..Kokia aš kvaila, juk jis tikriausiai miega.. Padėjau telefoną ir nusprendžiau eiti viena pasivaikščioti… Jau norėjau eiti, bet pamiršau pasiimti kepurę, nes nenorėjau gaut saulės smūgį, nes saulė taip kepino, nors buvo tik aštuonios..

Užbėgau laiptais aukštyn į savo kambarį pasiėmiau savo kepurę ir jau norėjau eiti, bet pastebėjau ant žemės, prie lovos numestą laišką.. Pakėliau.. atplėšiau..

Labas,

Tikriausiai dabar skaitai šį laišką ir nieko nesupranti. Net nežinau nuo ko viską pradėti pasakoti. Tėtis tikriausiai nesakė, kur aš. Atleisk man širdele, kad aš išvažiavau taip staiga, nieko tau nepranešus. Net neatsisveikinom… Tu ir tėtis čia niekuo dėti…

Aš dar kartą labai tavęs atsiprašau.. bet aš buvau priversta tave palikti.. viskas tik tavo labui.. Aš daugiau nebegrįšiu.. Bet prižadu, kad tau viskas bus gerai..tėtis tavimi rūpinsis..prašau neliūdėk dėl to.. nesijausk kalta..džiaukis gyvenimu.. Tikiu, kad ir be manęs puikiai išsiversi…

Jaučiausi taip, lyg kas nors būtų trenkęs su šlapiu skuduru per veidą. Buvau šokiruota…taip ir maniau, kad tas sapnas nieko gero nežada… Buvau visiškai sutrikus.. Nežinojau nei ką galvoti.. Galvoje sukosi tūkstančiai klausimų, kuriuos ketinau užduoti tėčiui, kai tik jis įžengs į namus.. Aš taip visko nepaliksiu..Išsiaiškinsiu iki galo kas kaip ir kodėl..

Mane apėmė pyktis.. Kaip ji galėjo su manim taip pasielgt.. Juk drauge gyvenom šešiolika metų.. Aš taip buvau prie jos prisirišus.. Keletas ašarų nuriedėjo skruostu..

Pasėdėjau ant lovos, kol apsiraminau.. Na nieko nepakeisi..pasaulis žiaurus visiem.. aš neišskirtinė.. Bet mama prašė neliūdėti.. Tad aš taip pasielgsiu..

Užsidėjau kepurę ir išėjau, laikrodis rodė devynias.. Palengva ėjau gatve.. Prisiminiau Kamelą.. „Gal reiktų pas ją nueiti? Pamatyčiau jos namus.. Ir sutvirtinčiau mūsų santykius.. Turėčiau draugę, kuriai galėčiau viską išsipasakot.. Taigi nuspręsta einu pas Kamelą.. Linksma ėjau keliu.. Stengiausi negalvoti, kas nutiko namuose, nei apie sapną, nei apie mamą.. Gyvenimas eina toliau..nieko nepakeisi..jis sruvena savo vaga, kurios kad ir kaip norėdamas neperkreipsi..

Po kelių aš jau stovėjau prie Kamelos durų. Norėjau skambinti į duris, bet jos pačios atsidarė, išlindo Kamela, tikriausiai mane pastebėjo pro langą.

-Labas.
-Labas. Tikiuosi nesupyksi, jei šiek tiek pasisvečiuosiu, namuose nėra ką veikti.
-Žinoma gali užeiti,-ji maloniai pasikvietė mane į vidų. Jos namai neatsiliko nuo Heirio namo, taip pat buvo pilni prabangos ir labai puošnūs…
-O kur Kailas. Na jis dabar ligoninėje, gydytojai tvarko jam koją, reikia pašalinti kulką.. Po kelių dienų jį paleis.
-Aišku.. Na o kaip tu jautiesi po to, kas įvyko?
-Man viskas gerai, gali nesijaudinti. Viskas jau praėjo..
-Taip, taip..Žinau.. jokių atsiprašinėjimų.. -Abi nusijuokėm…

2.11 keistas sapnas..

-Tu teisi..
-Tėti, ar galiu važiuoti kartu su Heiriu? Jis mane saugiai parveš namo.
-Na nežinau..,-tėtis šiek tiek dvejojo.
-Prašau, prašau, prašau… Be to jo automobilyje visi mano nusipirkti daiktai,-sumirksėjau akimis..
-Na gerai,-tėtis pagaliau nusileido, negalėjo atsispirti mano prašymui, nes aš taip meiliai žiūrėjau į jį, nutaisiusi liūdnas akis.
-Labai tau ačiū,-apsikabinau jį ir nubėgau link Heirio. Visi jau buvo susėdę į mašiną tik Heiris laukė manęs, kad galėtų man atidaryti dureles.

Boso ir jo vyrukų nebesimatė, tikriausiai jie išvažiavo, kai šnekėjausi su tėčiu… Buvau labai laiminga, kad viskas baigėsi ir mes tikrai laisvi.

Heiris nieko nelaukęs užvedė mašiną ir mes išvažiavome. Tėtis sekė paskui, nes nelabai pasitikėjo Heiriu, nenorėjo paleisti mūsų iš alkių, nes dar nepažinojo Heirio. Tikriausiai nenorėjo prarast manęs antrą kartą. Bet man tai visiškai nerūpėjo, svarbiausia, kad sėdėjau čia, šalia Heirio ir buvau laiminga.

Po valandos, jau stovėjom prie mano namų. Heiris padėjo nusinešti visus daiktus, tėtis patenkintas žvelgė į mus pro savo mašinos stiklą.

-Ačiū Heiri,-linksmai atsakiau.
-Nėra už ką,- jis mane apkabino ir pabučiavo į kaktą, tikriausiai nenorėjo bučiuot į lūpas, nes tėtis mus stebėjo.
-Tai, tada iki kito karto.
-Iki,-taip pat atsisveikinu su Kailu ir Kamela.

Atsisveikinus su draugais nuėjau pas tėti, jis statė mašiną į garažą. Abu linksmi patraukėm į namą. Puoliau į kambarį, nes norėjau pasisveikint su mama, labai jos pasiilgau, bet niekur jos neradau.

-Tėti, kur mama?
-Na jai paskambino, ir ji turėjo išvažiuoti,-tėtis man atsakė, bet kažkaip keistai kalbėdamas.
-O kur?
-Nesvarbu,-irzliai atsakė. -Tau jau laikas eiti į lovą. Pažiūrėk kiek valandų.
-Na gerai. Iš tiesų esu pavargus. Nes kai tenka miegot ant žemės, tai tikrai nekas.

Taip ir neišpešus iš tėčio, kur mama, patraukiau į savo kambarį. Pasiėmiau naktinius ir nuėjau į vonią nusiprausti. Palindau po dušu, nes seniai prausiaus. Buvo taip gera… Apsivilkau naktinius ir šokau į lovą. Ji buvo tokia minkšta, ankščiau to nepastebėjau, atrodė, kad ji tokia kieta, o dabar atrodė kad guliu pūkų krovoje… Iškart užmigau.. Susapnavau labai keistą sapną.. Aš stovėjau ant aukšto skardžio, šalia manęs stovėjo Heiris, jis pažvelgė į mane savo nuostabiomis akimis ir šoko nuo skardžio… Negalėjau patikėt, kad jis taip pasielgė ir negalėjau suprasti kodėl… Jis krito.. krito.. kol atsimušė į uolas išlindusias iš vandens.. Vaizdas buvo kraupus.. aplinkui buvo vien kraujas.. staiga pajutau kažkieno rankas man ant liemens.. Atsisukau, o ten stovėjo jis.. Jis pastūmė mane ir aš nuslydau.. Ėmiau kristi ir tėškiausi į uolas.. Pabudau išpilta prakaito… Žiauriai skaudėjo ranką.. Atsisukau.. beveik visa patalynė buvo kruvina, nesupratau iš kur tas kraujas… ranką žiauriai skaudėjo, lyg kas nors ją pjautų.. Atsisukau, o mano rankos nebuvo visai…ėmiau klykti..nežinojau, kas man atsitiko.. Pajutau, kad kažkas mane purto.. Atmerkiau akis.. tėtis susirūpinusiu žvilgsniu žvelgė į mane..

-Širdele, kas atsitiko? Tikriausiai susapnavai košmarą..
-Tai buvo taip tikroviška ir labai baisu.
-Ramiai, Sinde.. Viskas gerai.. Tu jau pabudai.. Tau nieko neatsitiks, tu savo namuose ir aš su tavim.

Tėtis kartais tikrai mokėjo nuraminti.

-Man viskas gerai. Gali eiti į darbą, nes dar pavėluosi..
-Ar tau tikrai viskas gerai?-vis dar susirūpinęs žiūrėjo į mane.
-taip tikrai, man viskas gerai.. eik nes dar pavėluosi, nenoriu, kad per mane tave išmestų iš darbo..-linksmai atsakiau, nors taip ir nesijaučiau. Tėtis patikėjęs manimi išėjo.. Girdėjau kaip jis uždarė lauko duris ir užvedė mašiną.

Kai jis išėjo galėjau ramiai apmąstyti, kas ką tik įvyko. Aš vis dar buvau sukrėsta. Negalėjau patikėt, kad tai buvo tik sapnas..

2.10

Pagaliau atėjo lauktasis vakaras, mus visi pasodino į mašiną, užtamsintais langais. Į Heirio automobilį įsėdo kažkoks dar nematytas vyriškis, na bet tai nesvarbu… Svarbiausia, kad atgausim laisvę, Heiris mašiną, o aš savo prekes.
Mus lydėjo trys mašinos.

Važiavome man dar nematyta vieta. Džiaugiausi, kad šiandien visa tai baigsis. Šio pagrobimo buvo bent viena gera dalis, tai vaizdas, kurį mačiau pro langą, jis buvo nerealus, nors langai buvo užtamsinti, bet laimei iš vidaus viskas puikiai matėsi.

Važiavom milžiniško skardžio kraštu, atrodė, kad nulėksim nuo kelio, nes kelias buvo labai siauras.

Tai tikriausiai buvo vandenynas, tiksliai nežinojau.. gal jūra.., nes nesimatė kranto. Milžiniškos bangos daužėsi į uolas, nuostabus vaizdas..negalėjau atsigrožėt..

Važiavom apie pusvalandį, po truputį pradėjo temti. Sustojom prie tilto, kuris buvo gan keistoje vietoje. Iš vandenyno „tarkim, kad tai buvo vandenynas“ ištekėjo upė, ji buvo apsupta medžių o per upę ėjo tiltas, upės krantai buvo taip pat labai skardėti.
Išlipau iš mašinos, norėjau įkvėpt gryno oro ir pasigrožėt vaizdu. Nuėjau prie turėklų ir pažvelgiau žemyn… galva ėmė suktis ir vos nenukritau, nedaug trūko, gerai, kad Heiris buvo šalia ir spėjo mane sučiupti. Tiltas kabojo didžiuliame aukštyje, atatupsta pasitraukiau toliau nuo turėklo, nebenorėjau kelti nepatogumų, gal ir vėl apsisuks galva ir kitą kartą gali taip nepasisekt..

Išgirdau mašinos burzgimą, iš garso atpažinau, kad tai tėčio automobilis, labai apsidžiaugiau.

Tėtis išlipo iš mašinos ir nešėsi rankoje lagaminėlį, net nepažvelgęs į mane nuskubėjo prie boso. Jie apie kažką kalbėjosi, tik negalėjau nieko suprast, nes upė labai garsiai šniokštė.

Pagaliau tėtis baigė šnekėtis atsisuko ir ėmė eiti link manęs šypsodamasis.

-Tu laisva brangioji, tavo draugai taip pat. Sinde, atleisk man už tai kiek tau visko teko patirti.

-Tai niekis, tėti,-ramiai atsakiau. Svarbiausia, kad mes laisvi. Pagaliau baigsis šis košmaras.

-Aš taip jaudinausi, dukrele, kai tu negrįžai namo dvi dienas. Netgi buvo kilus tokia mintis, kad tu nusprendei pabėgti iš namų, bet taip manyti buvo kvaila, nes tu niekada su mumis taip nepasielgtų.

-Žinoma, kad nepasielgčiau tėti. Gana atgailauti, geriau važiuokime namo..